Parvo Virusas

# Parvo Virusas

Parvo virusas, dar žinomas kaip parvovirusas, yra mažas, nesukapsuliuotas virusas, kuris priklauso Parvoviridae šeimai. Jis gali užkrėsti tiek gyvūnus, tiek žmones, tačiau dažniausiai žinomas dėl savo poveikio šunims ir katėms. Šiame straipsnyje bus aptariama parvo viruso struktūra, infekcijos mechaniškai, simptomai, diagnozė, gydymas ir prevencija.

## Parvo viruso struktūra

Parvo virusai yra maži, vienasieniai, be kapsidės virusai. Jų genomą sudaro vienas RNR arba DNR molekulė, priklausomai nuo viruso tipo. Dauguma parvovirusų turi 18-26 nm skersmens ir yra labai atsparūs aplinkos poveikiui. Jie gali išgyventi ilgą laiką nepalankiose sąlygose, todėl yra labai perduodami.

## Infekcijos mechanizmas

### Kaip perduodamas parvo virusas?

Parvo virusas dažniausiai perduodamas tiesioginiu kontaktu su užkrėstais gyvūnais ar jų biologiniais skysčiais — išmatomis, seilėmis ar šlapimu. Virusas gali būti perduodamas ir per užterštą aplinką, pavyzdžiui, per žaislus, lovas ar maisto indus.

### Koks viruso poveikis organizmui?

Po patekimo į organizmą, parvo virusas infekuoja greitai dalijasi, ypač keturių mėnesių amžiaus šuniukams. Jis daugiausia pažeidžia greitai besidalijančias ląsteles, tokias kaip žarnyno epitelio, kaulų čiulpų ir limfoidinio audinio ląstelės. Tai sukelia sunkius sveikatos sutrikimus, ypač virškinimo sistemoje.

## Simptomai

Parvo viruso infekcijos simptomai gali skirtis priklausomai nuo užkrėsto gyvūno amžiaus ir imuninės sistemos būklės. Dažniausiai pasitaikantys simptomai yra:

– Vemi, viduriavimas: Ligos pradžioje gali pasireikšti stiprus vėmimas, kuris laikui bėgant pasikeičia į viduriavimą. Išmatos dažnai būna skystos ir gali turėti kraujo.
– Apetito praradimas: Užkrėsti gyvūnai dažnai praranda apetitą ir gali išskirti nemalonų kvapą.
– Dehidratacija: Dėl stipraus vėmimo ir viduriavimo gyvūnai gali greitai dehidratuoti.
– Silpnumas ir letargija: Gyvūnas gali tapti vangus ir nedalyvauti įprastose veiklose.
– Karščiavimas: Aukšta kūno temperatūra yra dar vienas dažnas simptomas.

## Diagnozė

Diagnozuoti parvo virusą gali būti sudėtinga, nes simptomai gali būti panašūs į kitų ligų. Klinikiniuose tyrimuose dažnai atliekami šie tyrimai:

– Klinikinė apžiūra: Veterinaras atliks fizinę apžiūrą ir įvertins simptomus.
– Laboratoriniai tyrimai: Imamas kraujas ir išmatos tyrimams, siekiant nustatyti viruso buvimą.
– Greiti antikūnų testai: Šie testai gali greitai nustatyti, ar gyvūne yra parvo viruso.

## Gydymas

Gydymas parvo virusu užkrėstiems gyvūnams yra daugiausia palaikomasis. Nors šiuo metu nėra specialaus antivirusinio gydymo, veterinarai gali pasiūlyti šiuos gydymo metodus:

– Skysčių terapija: Dehidratacija yra didelis pavojus, todėl intraveninė skysčių terapija yra būtina.
– Simptominis gydymas: Gali būti naudojami medikamentai, skirti sumažinti vėmimą ir viduriavimą.
– Antibiotikai: Jie gali būti skiriami antrinėms bakterinėms infekcijoms gydyti.

## Prevencija

### Skiepijimas

Pagrindinė prevencijos priemonė yra skiepijimas. Šuniukai turėtų būti skiepijami nuo parvo viruso ankstyvame amžiuje. Skiepai paprastai administruojami 6-8 savaičių amžiaus, o vėliau kartojami kas 3-4 savaitės iki maždaug 16-20 savaičių amžiaus.

### Higiena

Higienos priemonės taip pat yra labai svarbios. Savininkai turėtų:

– Laikyti gyvūnus atokiai nuo užkrėstų asmenų.
– Reguliariai valyti ir dezinfekuoti šuns aplinką.
– Nelaikyti šunų tose vietose, kur gali būti užkrėstos išmatos.

## Išvada

Parvo virusas yra rimta liga, galinti turėti didelių pasekmių gyvūnų sveikatai. Ankstyva diagnostika, tinkamas gydymas ir prevencinės priemonės, tokios kaip skiepijimas, yra esminiai kovojant su šiuo virusu. Jei pastebėjote bet kuriuos aukščiau paminėtus simptomus savo augintiniui, nedelsdami kreipkitės į veterinarą.